Kišimasis visur?

Posttiesa tapo metų sąvoka 2016-aisiais, po referendumo dėl Brexit ir JAV prezidento rinkimų kampanijos. Tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Jungtinėje Karalystėje netrukus pasipylė svarstymai apie Rusijos didelio masto poveikį šiems procesams.

Atsirado ir tam tikrų įkalčių. Kai kurie iš jų tapo oficialiais įrodymais, pavyzdžiui, Muellerio tyrime, taigi nėra jokių abejonių, kad Rusija mėgino kištis į rinkimus Jungtinėse Valstijose. Teikė finansinę paramą, darė poveikį viešajai opinijai hakerių atakomis, informacijos nutekinimais, dezinformacija, kurią skleidė tokie žiniasklaidos kanalai kaip RT ir Sputnik. Platino gandus, pasitelkdama socialinius tinklus, kompiuterinius robotus, apmokamus trolius…

Kad Vladimiras Putinas yra pajėgus ir turi ūpo kištis į kiekvienus rinkimus šalyse, kurios yra Rusijos dėmesio centre, dabar jau visuotinai žinoma. Vis dėlto nei jo gebėjimas, nei norėjimas nėra viską apimantis. Maskvai kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Europoje, net nereikia kištis tiesiogiai, nes bendra politikos kryptis yra jai visais atžvilgiais palanki. Taip buvo per pastaruosius parlamento rinkimus Austrijoje ir Vengrijoje. O į kai kurias šalis, pavyzdžiui, Norvegiją, Kremlius nelenda, nes neturi nei sąjungininkų, nei tinkamų įrankių. Tad, užuot apibendrintai teigę, kad Rusija stengiasi daryti įtaką visiems, visaip ir visur, turėtume kiekvieną atvejį nagrinėti atskirai, jį tinkamai įvertindami.

Išorinės ar vidinės atakos?

Po Europos Parlamento rinkimų ES institucijos paskelbė jungtinį dokumentą, sklidiną atviros savikritikos. Kita vertus, pasidžiaugta: nors Kremlius ir bandė sporadiškai, necentralizuotai paveikti balsavimų įvairiose šalyse rezultatus, tos pastangos buvo ne itin sėkmingos, suprantama, dėl deramo ES atsako. „Priemonės, kurių imtasi, vykdant kovos su dezinformacija bendrų veiksmų planą, ir atsakingai parengtas rinkimų paketas lėmė, kad atakų sumažėjo, nes melas greitai atskleidžiamas. […] Klastingas įvairių veikėjų užmačias manipuliuoti viešąja nuomone apsunkino ir didėjantis visuomenės sąmoningumas“, – teigiama dokumente. Jame tarp kitų dalykų, padėjusių šįkart palyginti sėkmingai suvaldyti dezinformacijos srautą, minimos net priemonės, didinančios žiniasklaidos raštingumą. Šis pasigyrimas keistokas, turint galvoje, kad į politikos strategiją jos įtrauktos visai neseniai, o edukaciniai projektai retai kada padaro rimtesnę įtaką per tokį trumpą laiką.

Dokumente pateikiama keletas pavyzdžių, rodančių, kokio pobūdžio dezinformaciją skleidė Rusija. Tarkime, gaisras Paryžiaus Dievo Motinos katedroje buvo apibūdinamas kaip vakarietiškų ir krikščioniškų vertybių nuosmukis Europos Sąjungoje, kurios valdžia nepajėgia ir net nenori su tuo susidoroti. Austrijos vyriausybės atsistatydinimą Kremliaus propagandos ruporai vadino „giluminiu sąmokslu prieš valstybę“. „Dezinformacijos kampanijos, kurias įsuko Rusijos valstybinės ir nevalstybinės organizacijos, kelia hibridinį pavojų Europos Sąjungai“, – daro išvadą dokumento autoriai.

Problema ta, kad jie apeina esminius klausimus ir elgiasi tiesiog naiviai. Suprantama, tai institucinis naivumas – iš anksto įsivaizduojama, esą visos valstybės, ES narės, yra suinteresuotos atremti dezinformaciją, kurią skleidžia išoriniai šaltiniai. Tačiau didžioji jos dalis gaminama namuose, o ją platina vietiniai politikos žaidėjai, kartais net valdančiosios partijos, populistiškai siekdamos momentinės naudos. Pavyzdžiui, Vengrijos premjero pavaduotojas, priklausantis krikščionių demokratų partijai, Fidesz satelitui, pareiškė, esą gaisras Dievo Motinos katedroje buvo ne tik sekuliarizacijos bangų, užliejusių Vakarus, pirmiausia, Prancūziją, simbolis, bet ir tiesioginis jų padarinys. Ne tik prorusiški dezinformacijos kanalai, bet ir dešinioji populistinė Austrijos laisvės partija (FPÖ), laikanti save „trečiosios stovyklos“ atstove, kartu su politiniais sąjungininkais Europoje bandė skleisti gandus, esą Heinzą-Christianą Strachę ir Austrijos vyriausybę nuvertė tarptautinė sąmokslininkų grupė, vadovaujama George’o Soroso. Ar taip elgiamasi, gavus Vladimiro Putino nurodymą? Ne, tai daroma, ginant savo politinius interesus šalies viduje. Todėl ES institucijų taktika, kai dėmesys sutelkiamas vien į išorinius dezinformacijos šaltinius, nesigilinant į vidinius veiksnius, yra stručiui būdingas elgesys slėpti galvą smėlyje.

Ne tokie svarbūs rinkimai

Suprantama, kištis į EP rinkimus bandyta, tačiau anaiptol ne taip intensyviai, kaip stengtasi paveikti referendumo dėl Brexit, prezidento rinkimų JAV ar Prancūzijoje rezultatus. Nors dezinformacijos, susijusios su pastaraisiais Europarlamento rinkimais, netrūko, patikimų įrodymų, kad vanduo buvo drumsčiamas itin dideliu mastu, nesama.

Putinas turi Europos Parlamente keletą patikimų ir pragmatiškų ideologinių sąjungininkų. Vieni dominuoja partijų grupėje, pavyzdžiui, Vokietijos socialdemokratai, kiti laikosi labiau kraštutinių pažiūrų su tokiais lyderiais kaip Salvini’s, Le Pen, Strache arba Die Linke ir Alternatyva Vokietijai (AFD). Rusija negaili finansinės paramos pakraščių partijoms ir politikams, kuriuos ideologiškai palaiko. Šie savo ruožtu remia Putino interesus tiek pasisakymais, tiek balsais Europarlamente.

Tačiau Europos Sąjungoje didelė slinktis šių jėgų link bent kol kas nevyksta. Optimistinė interpretacija: Kremlius dar nepajėgė padaryti tam itin didelės įtakos. Pesimistinė: jis nujaučia, kad to daryti nė nereikės.

Ir vienas, ir kitas požiūris turi rimtą pagrindą. Siekiant pakeisti rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus, reikėtų smarkiai paveikti keletą didelių ES šalių, tokių kaip Italija, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Lenkija ir kitos. Tokio masto kibernetinės atakos ir dezinformacijos kampanijų koordinacija surytų milžiniškus resursus, kokių Rusija, nepaisant paplitusio įsitikinimo, tiesiog neturi. Be to, kai kuriose iš šių šalių Kremliaus pastangos daryti įtaką jau nuėjo perniek. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidento poste matyti Emmanuelį Macroną Maskva visiškai nepageidavo, kaip įmanydama rėmė Filloną, o vėliau Le Pen.

Galimos kišimosi sėkmės privalumai irgi abejotini. Rinkimų į Europarlamentą rezultatai neturi tokio tiesioginio ryšio su tolesnėmis pasekmėmis, kokį galima įžvelgti Donaldo Trumpo prezidentavimo ar Brexit atvejais. Nepanašu, kad Europos Parlamentas įstengtų pasirūpinti, kad į ES prezidento postą kandidatuotų koks nors Maskvai mieliausias kandidatas (Spitzenkandidat). Nors Europarlamento poveikis ir svarba pastebimai didėja, pagal reikšmę, priimant sprendimus, jis kol kas neprilygsta Europos Tarybai, todėl Rusija kur kas labiau stengiasi paveikti rinkimų rezultatus tose valstybėse, kurios yra šios Tarybos narės.

Bendri gandonešių interesai

Šiaip ar taip, per pastaruosius rinkimus į Europarlamentą dezinformacijai teko nemenkas vaidmuo. Kaip parodė tyrimas, nusirito didžiulė melo apie Europos Sąjungą banga, ypač nukreipta į Vyšegrado šalis, Italiją, Vokietiją ir kai kurias kitas.

Vis dėlto pagrindinis dezinformacijos šaltinis – vietiniai politikos žaidėjai, tokie kaip Viktoras Orbanas Vengrijoje, Matteo Salvini’s Italijoje, atvirai skleidžiantys gandus apie ES, neturinčius nė menkiausio ryšio su realybe. Pasak jų, Briuselis slapčia bendradarbiauja su milijardieriumi filantropu George’u Sorosu, kad perkeltų į Europą kuo daugiau migrantų iš Viduriniųjų Rytų ir Afrikos, – tuo siekiama suardyti nacionalinių valstybių suverenitetą. Prorusiška žiniasklaida irgi platina panašaus pobūdžio žinias apie Europos Sąjungą. Tačiau svarbiausia suprasti, kad Orbanas, Le Pen, Salvini’s ir jų šalininkai įvairias sąmokslo teorijas kurpia ir skleidžia visai ne todėl, kad juos ragina tai daryti Putinas, bet siekdami daugiausia vietinės politikos tikslų. Ir, kaip rodo rezultatai, jiems visai neblogai sekasi.

Mokslinėje studijoje, kurią parengė Politinio kapitalo institutas, rašoma: ,,Nors oficiali ir pusiau oficiali Maskvos remiama žiniasklaida neabejotinai daro poveikį visuomenės opinijai, vietiniai prorusiški veikėjai, skleisdami savo pažiūras, patys prisideda prie oficialios Kremliaus retorikos. Tiek prokremliški Europos politikai, tiek įvairaus plauko euroskeptikai (kurių didžiuma yra veikiau „naudingi idiotai“ negu Rusijos įtakos agentai) galiausiai vaidina daug didesnį vaidmenį, diegiant neigiamus naratyvus apie ES, negu pats Kremlius. Maskva tuo labai patenkinta, nes vietiniai gandai, iš jos nereikalaujantys jokių išlaidų, ypač lengvai pasiekia plačią europinę auditoriją ir daro gerokai didesnę įtaką negu tai, kas yra skleidžiama iš išorės.“ Putinas ir euroskeptikai, be abejo, turi bendrų interesų – griebiasi dezinformacijos, kad sumenkintų Europos Sąjungos įvaizdį. Tačiau ši problema vis dėlto daug labiau susijusi su vidiniais negu su išoriniais veiksniais.

Maskvos propagandinės akcijos nedarytų tokio stipraus poveikio, jeigu jų nepalaikytų vietinė konkrečių ES šalių politika. Susiskaldžiusi politinė aplinka vis labiau poliarizuojasi, susitarti dėl konkrečių klausimų darosi vis sunkiau, o tai puiki terpė rastis gentiniam pasaulėvaizdžiui – reikia bet kokiomis priemonėmis nugalėti oponentą, be išlygų pasitikint savo genties vadu. Siekiant pergalės, pasitelkiami genties mitai, niekinantys tas gentis, su kuriomis kariaujama. Dezinformacija dažnai tampa puikia žaliava tokiems mitams, kurie padeda mobilizuoti panašiai mąstančias gentis kovai su įsivaizduojamu bendru priešu, o vėliau jais bandoma pateisinti tos kovos veiksmus. Gentainiai savo ruožtu naiviai tiki tais mitais, ypač tol, kol yra lydimi sėkmės.

Kovojant su dezinformacija, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į šį esminį segmentą. Tol, kol politikams naudinga skleisti melą, siekiant savų tikslų šalies viduje, jie patys to neatsisakys. Jeigu išorinis sąjungininkas (pavyzdžiui, Rusija ar Kinija) tiekia informacinio karo ginklus, tokią paramą jie su džiaugsmu priims ir tikrai nebus suinteresuoti su savo tiekėju pyktis.

Gerai, kad ES pagaliau parengė bendrą kovos su dezinformacija planą. Proveržiu laikytina ir tai, kad įvardytas pagrindinis tokio smegenų šturmo šaltinis – Putino Rusija. EAAS Stratcom komanda labai gerai dirba, žvejodama fake news, o mano vadovaujamas Politinio kapitalo institutas savo ruožtu stengiasi apdoroti vengrišką medžiagą, susijusią su politine melo industrija. Įrankiai, kuriuos suteikia šis ES veiksmų planas, yra neblogi. Faktų patikra lygiai tokia pat svarbi, kaip ir kritiško mąstymo ugdymas, kaip gandų ir jų šaltinių kritika, kaip nuolatinė kova su melo propaganda. Tačiau nerealu tikėtis, kad Romos ar Budapešto vyriausybinės struktūros pagaliau ims kovoti su dezinformacija ne žodžiais, o konkrečiais veiksmais, nebent ryžtųsi kirsti šaką, ant kurios sėdi.

Kai politikams naudingiau komplikuoti problemas, naivu tikėtis, kad jie imsis jas spręsti. Kadangi dalis vyriausybių Europos Sąjungoje labiau suinteresuotos manipuliuoti netikromis žiniomis negu jas užkardyti, esminis vaidmuo, užkertant kelią dezinformacijos platinimui, tenka visuomeninei žiniasklaidai, jeigu ji supras tokią savo pareigą.

Published 28 May 2020
Original in English
Translated by Almantas Samalavičius
First published by Eurozine (English version); Kultūros barai 5/2020 (Lithuanian version)

Contributed by Kultūros barai © Péter Krekó / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / LT

Published in

Share article

Newsletter

Subscribe to know what’s worth thinking about.

Discussion